Perskaičius „Saleziečių žinių“ numerį (Nr. 4(198), 2025 m.), apima dvejopas jausmas: džiaugsmas dėl gilių rektoriaus Fabio Attard įžvalgų ir gilus liūdesys dėl to, kaip tos pačios žinios bando „įsitvirtinti“ skaitmeniniame pasaulyje.
Kunigas Fabio Attard straipsnyje „Iššūkis mūsų žmogiškumui“ perspėja, kad turtas ir patogumas gali virsti „nematomo kalėjimo kameromis“. Jis rašo apie „komfortišką aklumą“, kuris filtruoja tikrovę ir leidžia mums matyti tik tai, kas mums patiems patinka.
Paradoksalu, bet tame pačiame žurnalo numeryje randame kvietimą tapti sekėjais „Facebook“ tinkle, argumentuojant, kad „kuo jūsų bus daugiau, tuo dažniau feisbuko algoritmai pasiūlys puslapį kitiems“. Štai čia ir prasideda „skaitymas priešinga kryptimi“:
- Algoritmas kaip „prižiūrėtojas“: Rektorius perspėja apie „aplinkinį triukšmą“, kuris neleidžia išgirsti širdies muzikos. Tačiau kvietimas „maitinti“ algoritmą savo sekimu ir patiktukais yra ne kas kita, kaip savanoriškas įsiliejimas į tą patį triukšmą. Mes prašome žmonių tapti „skaitmeniniu kuru“ pelno siekiančiam mechanizmui, tikėdamiesi, kad jis mums leis būti išgirstiems.
- Kūrybingos mažumos išnykimas: Kun. Fabio Attard kviečia būti „kūrybinga mažuma“, kuri pasirenka neindiferentiškumą. Tačiau algoritmų valdomose platformose mažuma neturi balso – ten karaliauja masė ir „skaičius“. Prašydami daugiau sekėjų, kad algoritmas mus „pamiltų“, mes atsisakome tos kūrybinės laisvės ir tampame priklausomi nuo „kalėjimo prižiūrėtojo“ malonės.
- Grandinės vietoj galimybių: Straipsnyje teigiama, kad „gėrybės neturi tapti mūsų grandinėmis“. Jei mes įsivaizduojame, kad „Facebook“ sekėjų skaičius yra gėrybė, kurios reikia siekti bet kokia kaina (net ir atiduodant savo suverenitetą), ši gėrybė jau tapo mūsų grandine.
Man liūdna matyti, kaip kilni salezietiška misija bando prisijaukinti sistemą, kuri pagal savo prigimtį yra sukurta tam, kad mus kontroliuotų per patogumą ir filtrus. Kai Žodis tampa patogus ir derinamas prie algoritmo poreikių – tai ženklas, kad jį skaitome priešinga kryptimi.
Tikrasis iššūkis šiandien yra ne „pamaitinti algoritmą“, o kurti suverenias erdves, kur žinia sklistų ne dėl to, kad mes garsiai plojame „kalėjimo valgykloje“, o dėl to, kad esame laisvi žmonės.
