Rytas su socialiniais tinklais

Rytas. Žadintuvas, pirma kava ir ranka instinktyviai tiesiasi prie telefono. Pasaulis dar tik bunda, bet ekrane jau verda gyvenimas.

Pirmasis dienos veiksmas – „Facebook“, „Instagram“ ar „LinkedIn“ perbraukimas pirštu. Tai tapo automatiniu ritualu. Mes tikimės sužinoti, kas įvyko per naktį, gauti šviežiausias naujienas ar tiesiog pasitikrinti, kuo gyvena pasaulis.

Bet ar kada nors atkreipei dėmesį į datas ir laiką šalia įrašų? Pirmasis įrašas sraute – vakarykštis. Kitas – prieš 3 dienas. Dar kitas – iš praėjusios savaitės. Nekalbant apie tai, kad tai įrašai profilių kurių net neseki.

Paaiškėja, kad ryte gavai ne naujienas, o algoritmo iš naujo pašildytą seną maistą. Kurį kažkas jau valgė ir jį peikė arba, rečiau, gyrė. Tu ieškojai dabarties, o gavai praeitį, kurią tau parinko kompiuterinė programa. Kava atšalo, o telefone srautas dar nesibaigė.

Išbandai alternatyvą – Fedivisatą (pvz., „Mastodon“). Čia nėra pikto algoritmo, kuris nuspręstų, ką tau rodyti. Turinys rodomas griežta chronologine tvarka. Jei vakare jau peržiūrėjai dienos naujienas, ryte tau lieka tik tai, kas iš tiesų skelbta per naktį – keli tikri, švieži įrašai (nebent kažkas pasidalino senesniu įdomiu įrašu). Per 2–5 minutes peržvelgi viską ir išjungi telefoną.

Paaiškėja tiesa: centralizuotose platformose mes renkamės algoritmo pateiktą turinį ne todėl, kad jis mums geresnis, o todėl, kad algoritmas treniruoja mūsų smegenis gauti ne informaciją, o dopamino dozę. Jis tyčia nemeta visko iškart, kad verstų braukti pirštu vėl ir vėl.

Rytas tampa ramiu ir efektyviu. Tu atgauni savo laiką, o tavo srautas vėl priklauso laikui ir tikriems žmonėms, o ne privataus verslo interesams.

(tekstas paskelbtas LinkedIn’e)