Minčių pūga


  • Tele2 mokestis už tai, kad laiku atiduodame jiems pinigus

    2026-02-27

    Sako, kad blogos reklamos nebūna. Todėl nusprendžiau pareklamuoti „Tele2“. Mano tikslas paprastas – kad paieškos sistemose bent kažkur atsirastų žodžių junginys: „Tele2 – neetiška kompanija“.

    Aš maniau, kad mokėjimo proceso automatizavimas yra naudingas abiem pusėms. Įmonė laiku gauna apmokėjimus, išvengia skolos išieškojimo kaštų bei administravimo naštos, o klientas tiesiog pamiršta sąskaitų apmokėjimo rūpesčius. Tačiau „Tele2“, būdama viena didžiausių ryšio operatorių Lietuvoje, nusprendė, kad ši abipusė nauda turi savo kainą. Tiksliau – 0,59 € per mėnesį.

    Gavau pranešimą, kad nuo balandžio 1 d. už tai, kad sąskaita pasieks mano banką ir bus apmokėta automatiškai, turėsiu susimokėti papildomai.

    Ar tai etiška?
    Paprastai mokesčiai įvedami už papildomą vertę arba padidėjusias sąnaudas. Šiuo atveju vyksta priešingai. Mano supratimu, e-sąskaitos pateikimas bankui yra visiškai automatizuotas procesas, kuris operatoriui yra pats pigiausias būdas surinkti įmokas.

    Tiesioginis apmokėjimas garantuoja, kad įmonė gaus pinigus laiku. Tai drastiškai sumažina jų rizikas ir kaštus, susijusius su priminimų siuntimu ar skolų administravimu. Kažkada jie patys labai kvietė ir skatino mokėti būtent tokiu būdu. Kas pasikeitė?

    Matomai, toks apmokėjimas leidžia klientui užmiršti apie savo operatorių, todėl „Tele2“ atvirai sako: „Savitarnoje ir toliau bus nemokama“. Kodėl jiems tai svarbu? Nes savitarna yra jų reklamos kanalas. Ten mūsų laukia nauji planai, telefonų pasiūlymai ir papildomos paslaugos. Jei pinigai „nuplaukia“ tyliai per banką, jie praranda progą jums dar ką nors parduoti.

    Tie 59 centai atrodo nedaug. Turbūt nemaža dalis klientų turbūt numos ranka, nes tingės keisti nustatymus ar jungtis prie banko nutraukti sutarties. Būtent šiuo masiniu inertiškumu ir naudojasi neetiškas verslas – kai pelnas generuojamas ne kuriant naują vertę, o apmokestinant seniai veikiantį, automatizuotą ryšio kanalą. Bet 7€ nuo vienos sąskaitos bendroje sumoje matyt irgi sudarys ženklią sumą, be to su laiku naujas mokestis galės tapti ir euru ar dviem.

    Net jei nekalbėsime apie pelną iš tų 59 centų, pakalbėkime apie kliento patogumą. Kliento patogumas nėra vertybė ten, kur trūksta konkurencijos. Yra tik verslo interesai, kurie šiuo atveju reiškia maksimalius pardavimus bet kokia kaina. Kai įmonė pradeda apmokestinti įrankius, kurie jai pačiai padeda veikti efektyviau, ji nustoja būti partneriu ir tampa paprasčiausiu lupikautoju.

    Jei procesas, kuris taupo įmonės resursus, klientui tampa mokamas, vienintelis logiškas paaiškinimas: jie lupa pinigus tiesiog todėl, kad gali.

    Ačiū, „Tele2“, kad esate (buvote).

    Fediverse Reactions
    • Tomas
    • mcSlibinas
    • redappleslt
    • Aidulis Budulis
    • DCoder 🇱🇹❤🇺🇦
    • mcSlibinas
    • redappleslt
    • Paulius
    • DCoder 🇱🇹❤🇺🇦
    • Danielius Goriunovas // dago

  • Atviras laiškas: Ar skaitome „Saleziečių žinias“ priešinga kryptimi?

    2026-02-15

    Perskaičius „Saleziečių žinių“ numerį (Nr. 4(198), 2025 m.), apima dvejopas jausmas: džiaugsmas dėl gilių rektoriaus Fabio Attard įžvalgų ir gilus liūdesys dėl to, kaip tos pačios žinios bando „įsitvirtinti“ skaitmeniniame pasaulyje.

    Kunigas Fabio Attard straipsnyje „Iššūkis mūsų žmogiškumui“ perspėja, kad turtas ir patogumas gali virsti „nematomo kalėjimo kameromis“. Jis rašo apie „komfortišką aklumą“, kuris filtruoja tikrovę ir leidžia mums matyti tik tai, kas mums patiems patinka.

    Paradoksalu, bet tame pačiame žurnalo numeryje randame kvietimą tapti sekėjais „Facebook“ tinkle, argumentuojant, kad „kuo jūsų bus daugiau, tuo dažniau feisbuko algoritmai pasiūlys puslapį kitiems“. Štai čia ir prasideda „skaitymas priešinga kryptimi“:

    • Algoritmas kaip „prižiūrėtojas“: Rektorius perspėja apie „aplinkinį triukšmą“, kuris neleidžia išgirsti širdies muzikos. Tačiau kvietimas „maitinti“ algoritmą savo sekimu ir patiktukais yra ne kas kita, kaip savanoriškas įsiliejimas į tą patį triukšmą. Mes prašome žmonių tapti „skaitmeniniu kuru“ pelno siekiančiam mechanizmui, tikėdamiesi, kad jis mums leis būti išgirstiems.
    • Kūrybingos mažumos išnykimas: Kun. Fabio Attard kviečia būti „kūrybinga mažuma“, kuri pasirenka neindiferentiškumą. Tačiau algoritmų valdomose platformose mažuma neturi balso – ten karaliauja masė ir „skaičius“. Prašydami daugiau sekėjų, kad algoritmas mus „pamiltų“, mes atsisakome tos kūrybinės laisvės ir tampame priklausomi nuo „kalėjimo prižiūrėtojo“ malonės.
    • Grandinės vietoj galimybių: Straipsnyje teigiama, kad „gėrybės neturi tapti mūsų grandinėmis“. Jei mes įsivaizduojame, kad „Facebook“ sekėjų skaičius yra gėrybė, kurios reikia siekti bet kokia kaina (net ir atiduodant savo suverenitetą), ši gėrybė jau tapo mūsų grandine.

    Man liūdna matyti, kaip kilni salezietiška misija bando prisijaukinti sistemą, kuri pagal savo prigimtį yra sukurta tam, kad mus kontroliuotų per patogumą ir filtrus. Kai Žodis tampa patogus ir derinamas prie algoritmo poreikių – tai ženklas, kad jį skaitome priešinga kryptimi.

    Tikrasis iššūkis šiandien yra ne „pamaitinti algoritmą“, o kurti suverenias erdves, kur žinia sklistų ne dėl to, kad mes garsiai plojame „kalėjimo valgykloje“, o dėl to, kad esame laisvi žmonės.

    Fediverse Reactions
    • Kęstutis
    • Vytautas Butėnas
    facebook, paradoksas, salezieciai

Ankstesnis puslapis Kitas puslapis

minciu.puga.lt by Kęstutis