Skaitmeninis sekimas ir žmogaus orumas

Neslėpdamas, kad esu katalikas, pastebiu vieną dalyką skaitmeninėje erdvėje, apie kurį nesinori tylėti.

Dauguma parapijų ir kunigų naudoja „Facebook“ ar kitas platformas turėdami geriausių ketinimų — pasiekti žmones. Tačiau kviesdami tikinčiuosius sekti naujienas komerciniuose tinkluose, jie nesąmoningai nukreipia juos į sistemą, kuri veikia tiesiogine priešprieša krikščioniškajam orumui ir laisvei.

Norisi trumpai apibendrinti, kaip iš tiesų veikia skaitmeninės reklamos pramonė ir vartotojų profiliavimas. Tai nėra tiesiog „nekalta reklama“ už nemokamą sklaidos kanalą — tai elgesio manipuliacija ir pažeidžiamumo išnaudojimas.

Kviečiu perskaityti ir užduoti sau klausimą: ar Bažnyčia, kviesdama žmones į tokias erdves, netampa šios sekimo mašinos bendrininke? Ir ar nereikėtų ieškoti bei palaikyti nepriklausomų, saugių alternatyvų (tokių kaip Fedivisata ar atvirasis kodas), kur žmogus nėra paverčiamas prekės objektu?

Duomenų pramonė

Žmogaus profilio formavimas skaitmeninėje reklamoje yra ištisa sekimo, duomenų agregavimo ir algoritminio sprendimų priėmimo pramonė. Jos tikslas – sukurti itin tikslų „skaitmeninį dvynį“, kurio elgesį ir pažeidžiamumus būtų galima numatyti bei išnaudoti.

Duomenys renkami visur, kur tik paliekamas pėdsakas. Tai ir tiesioginiai veiksmai — paieškos užklausos „Google“ ar e. parduotuvėse, lankomi puslapiai, krepšelyje paliktos prekės per įdiegtus sekiklius, tokius kaip „Google Analytics“ ar „Facebook Pixel“. Fiksuojamas net laikas, praleistas ties konkrečia žinute ar vaizdo įrašu — „TikTok“ ar „Reels“ algoritmai mato, ties kuria sekunde sustojai slinkti pirštu.

Kartu vyksta pasyvus sekimas. Renkamos tikslios GPS koordinatės, fiksuojami Wi-Fi tinklai ir „Bluetooth“ švyturiai parduotuvėse. Pagal ekrano raišką, įdiegtus šriftus ir naršyklės nustatymus sudaromas unikalaus įrenginio „piršto atspaudas“, kuris leidžia atpažinti žmogų net išjungus slapukus. Jei keli įrenginiai jungiasi iš to paties IP adreso, sistema supranta, kad tai tas pats namų ūkis, ir apjungia visų šeimos narių interesus.

Tam, kad visi šie padriki duomenys susijungtų į vieną profilį, naudojami unikalūs identifikatoriai: telefono reklamos ID arba el. pašto adresas, paverstas unikaliu kodu (SHA-256). Registruojantis skirtingose svetainėse su tuo pačiu paštu, sistema iškart sujungia taškus. Jei tiesioginio ryšio nėra, algoritmai apskaičiuoja tikimybę — pavyzdžiui, jei du įrenginiai kiekvieną naktį būna tuo pačiu IP adresu, o dieną juda tuo pačiu maršrutu, sistema 99 % tikrumu žino, kad tai tas pats asmuo.

Taip gimsta profilis, kuriame yra ne tik amžius ar pajamos, bet ir spėjami interesai, gyvenimo įvykiai bei psichografija: polinkis rizikuoti, impulsyvumas pirkiniams, politinė pakraipa ir pažeidžiamumo momentai, tokie kaip nemiga ar nerimas.

Šie profiliai atnaujinami ir parduodami milisekundžių greičiu per realaus laiko aukcionus (RTB). Atidarius naujienų portalą, puslapis dar nesuspėja užsikrauti, o jo reklaminis plotas jau išsiunčia užklausą su žmogaus ID, geolokacija ir interesų kodais. Šimtai reklamos davėjų ir duomenų brokerių fone gauna šį profilį, automatiniai robotai pasiūlo kainą, ir laimėtojo reklama užsikrauna ekrane per kelias šimtąsias sekundės dalis.

Duomenų brokeriai superka šią informaciją iš visų įmanomų šaltinių, kuria milžiniškas bazes ir parduoda prieigą finansinėms institucijoms, reklamuotojams ir pan.

Šio profiliavimo pavojus slypi ne tame, kad žmogus pamatys batų reklamą. Sistema sukurta paveikti elgesį. Tai gali būti kainų diskriminacija, kai tas pats bilietas rodant aukštesnes pajamas kainuoja brangiau. Tai gali būti manipuliacija silpnybėmis, kai paskolų ar lošimų reklamos rodomos būtent emocinio pažeidžiamumo momentu. Arba mikrotargetinimas politikoje, skaldant visuomenę ir manipuliuojant rinkimų rezultatais.

Klausimas pabaigai

Ar kviesdami sekti savo naujienas komerciniuose socialiniuose tinkluose ir (arba) diegdami verslo įmonių sekiklius savo svetainėse, netampame nemokamais tų duomenų tiekėjais ir tokios sistemos pagalbininkais?