Mums bandoma įteigti, kad laisvė – tai tiesiog galimybė rinktis iš gausybės parinktų prekių blizgančiose lentynose. Tačiau vis rečiau susimąstome apie laisvę būti tų lentynų šeimininkais. Kodėl renkamės būtent šias prekes? Ar tai tikrasis pasirinkimas, ar tik tas, kurį kažkas nusprendė mums pasiūlyti kaip „tinkamą“? Mes iškeitėme suverenitetą į patogumą, o šie mainai pamažu naikina mūsų gebėjimą išlikti savarankiškais. Mums tapo per daug patogu, kad dar norėtume mąstyti.
Berašant šias mintis, į duris pasibeldė kurjeris. „Čia jums siunta, reklaminė medžiaga“, – sako jis, tiesdamas dėžę su kava. Adresas – ne mano. Klausiu, kodėl jis čia sustojo? Atsakymas, kuris idealiai tinka šiai temai: „Navigacija atvedė čia“.
Teko krikščioniškai atsidaryti žemėlapį ir parodyti, kur yra jo ieškoma gatvė. Paradoksalu, bet vaizdinio žemėlapio ekrane jis nebesuprato – kryptį teko nurodyti ranka, gyvu mostu į realią erdvę. Šis mažas epizodas atspindi didžiulę dramą: mes aklai pasitikime skaitmeniniais vedliais net tada, kai jie mus atveda prie svetimų durų. Mes nebemokame skaityti „žemėlapio“, nes įpratome, kad už mus tai padaro balsas telefone. O kas, jei tas balsas veda mus ne ten, kur mums reikia, o ten, kur jam patogu?
Labdara, kuri nužudo verslumą
Mane sukrėtė pasakojimas apie Afriką ir tai, kaip prie jos skurdo prisideda… Vakarų labdara. Įsivaizduokite verslius afrikiečius, kurie, paėmę mikrokreditus, įsirengė vištų ūkius ir pradėjo prekiauti kiaušiniais. Jie kūrė savo ateitį. Tačiau tada atvyko geradariai iš Vakarų ir, norėdami padėti, išdalino kiaušinius nemokamai. Rezultatas? Vietinis verslas sužlugo, ūkininkai išpjovė vištas, nes nebegalėjo konkuruoti su „nemokamai“. O tada labdara baigėsi. Bendruomenė liko be nieko – nei kiaušinių, nei vištų, nei įgūdžių išgyventi patiems.
Skaitmeninėje erdvėje didžiosios korporacijos padarė tą patį. Jos davė mums „nemokamą“ sklaidą ir patogumą. Mes džiaugsmingai apleidome savo svetaines – savo „vištides“ – nes „Facebook“ aikštėje viskas paprasčiau ir nekainuoja. Tačiau ši labdara turi nematomą kainą: mes prarandame gebėjimą patys valdyti savo informaciją ir auginame visišką priklausomybę nuo svetimos malonės.
Kodėl nestatome bažnyčios „Megoje“?
Pravažiuodami pro Giraitės bažnyčios statybvietę, matome purvą, kranus ir tamsoje degančias šviesas. Tai brangu, sunku ir nepatogu. Kyla provokuojantis klausimas: kodėl gi neišsinuomojus kampo šalia esančiame „Mega“ prekybos centre? Ten šilta, sausa, ten visada pilna žmonių.
Atsakymas akivaizdus: prekybos centre tu esi tik nuomininkas. Jei tavo žinia ar tavo vertybės nepatiks šeimininkui, tave išmes per penkias minutes be teisės sugrįžti. Statydami savo namus ant savo žemės, mes perkame laisvę. Paradoksalu, bet skaitmeninėje erdvėje net katalikiškos bendruomenės elgiasi priešingai – jos masiškai kraustosi į tokių „Megų“ koridorius, palikdamos savo nuosavas svetaines likimo valiai.
„Man patogu“ – laisvės pabaigos pradžia
Kai pažįstamas pranciškonas pasaulietis sako „man patogu“ naudotis uždaro skaitmeninio daržo produktais, tokiais kaip „Kindle“ ar „Facebook“, tai skamba kaip skaudus oksimoronas. Pranciškoniška dvasia juk visada rėmėsi laisve nuo daiktų ir sistemų kontrolės. Arba matome vienuolį kapuciną, kuris nuoširdžiai džiaugiasi milijoninėmis peržiūromis socialiniame tinkle. Žvelgiant į jo aktyvumą, tampa akivaizdu, kad jis ten praleidžia didelę dalį savo laiko. Jis šventai įsitikinęs, kad tai daro „dėl Dievo garbės“, tačiau net nesusimąsto, kad iš tiesų rūpinasi ne Žodžio sklaida, o beviltiškais mėginimais prisitaikyti prie algoritmo užgaidų. Tai nebe skelbimas nuo stogų, tai bandymas įtikti skaitmeniniam cenzoriui, kad jis bent trumpam leistų tave pamatyti.
„Patogumas“ šiandien tapo nematomo kalėjimo kamera. Tikrasis technologijų tikslas turėjo būti padėti mums atlikti darbus mažiau pavargstant, bet dabar mums sako: „Įsitaisykite, mes padarysime viską už jus“. Kokia kaina? Mes maitiname algoritmą savo dėmesiu, laiku ir turiniu, tikėdamiesi būti išgirsti, bet iš tiesų tik stipriname savo grobiką. Algoritmai filtruoja mūsų matomą tikrovę, uždarydami mus į komforto zonas, kuriose nebegirdime tikrojo pasaulio šauksmo, o tik savo pačių aido atspindžius. Mes tapome dvasiniais įkaitais, kurie bijo net garsiau prabilti, kad šeimininkas neiškraustytų iš patogaus, bet svetimo kambario (kalėjimo).
Atsivertimas į nepatogią laisvę
Tikrasis atsivertimas (metanoia), apie kurį šiomis dienomis vėl kalbama Vatikane, yra naujas būdas matyti tikrovę. Tai suvokimas, kad atsakomybė už savo laisvę negali būti patikėta kitiems.
Mes privalome branginti alternatyvas, kol jos dar egzistuoja. Ateis laikas, kai skaitmeninio patogumo tiekėjai pareikalaus susimokėti – ir ne tik pinigais, bet ir savo vertybių išsižadėjimu ar priverstiniu tylėjimu. Jei tada nebeturėsime savo „Giraitės bažnyčių“ skaitmenoje – savo svetainių, laisvų socialinių tinklų (kaip Fedivisata) – mes nebeturėsime kur trauktis.
Pabaigai
Laisvė yra sunkus darbas. Ji nepatogi. Ji reikalauja kasti šulinius ten, kur kiti mato tik dykumą. Bet geriau būti „mažesniuoju“ broliu laisvame lauke, nei „populiariu“ sekėju svetimame narve. Ar dar branginame šią laisvę, ar jau galutinai užmigome „patogumo narkozėje“?
