Skaitmeninis Egiptas: Kai išdavystė tampa „sklaida“

Romualdas Zemeckis (https://www.bernardinai.lt/kai-isdavyste-tampa-ramybe/) taikliai diagnozuoja: Lietuvoje įsigali „išdavystės ramybė“. Tai būsena, kai blogis nustoja stebinti ir tampa rutina. Bažnyčios kontekste ši išdavystė turi konkretų pavadinimą – tai skaitmeninis drungnumas. Kol mes tarybose linksime galvomis ir planuojame „strategijas iki 203x-ųjų“, mūsų bendruomenė tyliai transformuojama į auditoriją, o tikintieji – į „Meta“ korporacijos duomenų žaliavą.

Bažnyčia kaip bendruomenė vs. Bažnyčia kaip auditorija

Bažnyčia iš prigimties yra communio – santykis, grindžiamas laisve ir tiesa. Tačiau įžengus į „Facebooko“ teritoriją, šis santykis mutuoja. Čia mes nebeieškome žmogaus – mes ieškome auditorijos.

Zemeckis primena I. Kantą: žmogus niekada negali būti naudojamas vien kaip priemonė. Bet kas yra „renginių sklaida“ skaitmeninėje fermoje? Tai žmonių vertimas resursais. Mes naudojame šventas katedros duris kaip jauką „patiktukams“, kad algoritmas mus bent trumpam pastebėtų. Tai nėra sielovada. Tai – žmonių kaip priemonių naudojimas tam, kad pateisintume savo „pasiekiamumą“.

Faraono logika ir parazituojantis prisirišimas

Reikia nustoti meluoti sau: „Facebook“ tikslas nėra bendrystė. Jo tikslas – pelnas iš priklausomybės. Tai šių laikų Faraonas.

Bažnyčia čia demonstruoja parazituojantį prisirišimą. Mes manome, kad „naudojamės“ platforma, bet iš tiesų tai platforma naudojasi mumis, kad legitimuotų savo egzistenciją per sakralų turinį. Tai išdavystės ramybė – sėdėti ant „patogios sofos su užraktais ant porankių“ ir tikinti save, kad „niekas nepasikeitė“ nuo tada, kai prieš n metų prisijungėme.

Bet Egiptas pasikeitė nuo Juozapo iki Mozės laikų. „Facebook“ taip pat pasikeitė: atsirado algoritmai ir pelno siekiantys akcininkai. Jis tapo sekimo aparatu, o mes vis dar gaminame jam plytas mainais į skaitmeninį dopaminą.

Simbiozė ar toksiškas ryšys?

Daugelis sakys: tai simbiozė, mes gauname platformą, jie – turinį. Tačiau krikščioniška simbiozė su melu ir išnaudojimu neįmanoma. Tai greičiau Stokholmo sindromas. Mes bijome prarasti „sklaidą“, todėl tylime apie tai, kad skelbiame Evangeliją sistemoje, kuri paniekina žmogaus orumą kiekvienu savo algoritmu. Platforma žinią skleidžia tik tiek, kiek jai tai naudinga.

Bet juk kartais įrašai „iššauna“ ir pasiekiamumas būna geras? Tikrai taip. Tačiau kai šeimoje viena pusė kartais muša, o kartais atneša gėlių – tai vadinama ne simbioze, o toksiškais santykiais.

Nepatogi laisvė ir „agresyvus“ termometras

Zemeckis cituoja C. G. Jungą: blogis užmigdo sąžinę per rutiną. Kai aš įvardiju šią rutiną, mane vadina „piktu“, o mano diagnozę – „kaltinimu“.

Bet jei tiesos pasakymas vadinamas kaltinimu, o pati tiesa nėra paneigiama – vadinasi, tas kaltinimas yra teisingas. Nutildyti pavojaus signalą visada lengviau, nei lopyti skyles valtyje. Galime pavadinti termometrą „agresyviu“, bet temperatūra ligoniui nuo to nenukris. Pakrikštytas ateizmas prasideda būtent čia – kai patogumas tampa svarbesnis už tiesos liudijimą.

Nesusirasiu draugų, bet negaliu tylėti

Mano kvietimas kurti skaitmeninę bendruomenę, o ne auditoriją, išeinant į šių dienų skaitmeninę dykumą (Fediverse), nėra lengvas kelias.

Zemeckis rašo, kad Petras pravirko ir sugrįžo, o Judas nutilo. Aš renkuosi nebetylėti. Mano atsitraukimas ar Bažnyčios narių „kultūringas tylėjimas“ nieko nepakeis, tik pagilins apatiją.

Jau suprantu, kad tokiomis mintimis draugų nesurasiu, bet renkuosi vienatvę tiesoje, o ne bendrystę melo infrastruktūroje. Bent jau galėsiu Jam ir savo sąžinei pasakyti: „Padariau viską, ką galėjau“.

Bažnyčia, kuri prisitaiko prie pasaulio tam, kad būtų „matoma“, nustoja būti Jėzaus Bažnyčia. Ji tampa tiesiog dar vienu prekybos centro skyriumi, kuriame prekiaujama pasibaigusio galiojimo „vata“, į kurią įvyniota apatija.

P.S. Norite išmėginti kitokį socialinį tinklą? Prisijunkite prie kurio nors iš lietuviškų Mastodon serverių: river.group.lt, mastodon.0011.lt, mast.lt ar su katalikišku prieskoniu – mstd.katalik.lt. Jie visi yra dalis didelio Fediverse (Fedivisatos) tinklo.
Tai nėra kvietimas į technologinę pramogą. Tai kvietimas susigrąžinti savo orumą ir bendravimo laisvę ten, kur niekas jūsų nematuoja algoritmais.