Po to, kai atradau Fedivisatą, neapleidžia mintys, kodėl masės vis dar naudoja komercinius socialinius tinklus ir paklūsta jų labai nepalankioms taisyklėms. Pamėginsiu šias mintis sudėti, kad pagaliau galėčiau atlaisvinti savo galvą kitiems pasaulio klausimams. 😉
Mano akimis, socialiniai tinklai tėra dar vienas informacijos kanalas. Jei grįžtume į istoriją, matytume aiškią evoliucijos seką:
- Knygos.
- Laikraščiai.
- Radijas.
- Televizija.
- Laiškai.
- Telefono pokalbiai.
- Interneto forumai / El. paštas.
Visa tai – informacija, jos gavimas ir (arba) atgalinis ryšys. Kaip ji keliauja, kaip greitai galima atsakyti, susisiekti su autoriumi ar pasidalinti su kitu – visa tai priklauso nuo pasirinkto kanalo. Pavyzdžiui, knygos autoriui laišką galima parašyti per knygos leidyklą.
Socialiniai tinklai visa tai turėjo paversti gražiu, etišku ir trumpiausiu keliu tarp žmonių. Nereikia laukti kelias dienas, galima apsieiti be tarpininkų.
Deja, viskas pasikeitė, kai įsikišo pinigai ir pelno godumas. Šie gigantai rado naują prekę: mūsų dėmesį ir mūsų duomenis. Taip mes tapome ne klientais, o jų produktu.
Algoritmai ir „Like“ mygtuko spąstai
Godumas įvedė algoritmus. Socialinių tinklų savininkų tikslas tapo ne sujungti, o išlaikyti žmogų kuo daugiau laiko praleidžiantį žiūrint į ekraną.
„Like“ mygtukas turbūt ir buvo ta blogybių pradžia. Jo nebuvo nei forumuose, nei juo labiau elektroniniame laiške. Jei jau reaguodavai, tai turėjai parašyti kažką bent šiek tiek prasmingo. „Like“ paspaudimas turėjo būti paprastu įvertinimu, o tapo valiuta, kuria perkame dėmesį. Tuo pačiu tai signalas algoritmui, kad šis turinys išlaikys dėmesį. Nebereikalingas komentaras, nereikalinga diskusija: pamatei, „palaikinai“, žiūri kitą.
Dabartinė situacija pažengė tiek, kad tapo tiesiog juokinga, jei nebūtų graudi. Turime milžiniškus „Facebook“ puslapius su tūkstančiais sekėjų, bet be perkamų reklamų („adsų“) turinį pamato vos keli šimtai žmonių – nebent turinys skandalingas, kontroversiškas. Verslas ir žiniasklaida moka duoklę „Metai“ ar kitiems gigantams vien už tai, kad pasiektų savo pačių suburtą auditoriją. Skaitmeninio turinio kūrėjai įrašus rašo ne skaitytojui, o pirmiausia algoritmui.
Rimtesnis turinys tampa per sunkus iškilti į paviršių, todėl nusėda ant sunkiai pasiekiamo dugno, o mėšlas lengvai plaukia paviršiuje.
Mes mindžiukuojame toje pačioje mėšlo baloje, nes visi esame čia. Ir kol žiūrėsime tik ten, kur didžiausia auditorija, tol toje baloje ir liksime.
Žingsnis į šoną – atgal prie ištakų
Ką daryti, ar reikia kurti naują, kitokį socialinį tinklą? Ne, mums nereikia kurti naujo socialinio tinklo. Jis jau yra. Tai Fedivisata.
Daugelis mano, kad tai žingsnis atgal nuo išpuoselėto „Facebook“ ar „Instagram“ arba kad tai pernelyg sudėtinga, nes nėra vieno serverio, vieno vardo. Taip, tai žingsnis nuo esamos situacijos, tai žingsnis iš priklausomybės į šoną, bet jis veda į interneto ištakų kelią, kur valdė ne produktai, o protokolai. Į tai, koks internetas turėjo būti: decentralizuotas, be vieno ar kelių gigantiškų savininkų, be sekimo, be manipuliacijų, kur mano duomenys priklauso man.
Tačiau tam reikia įdėti daug sunkaus darbo. Darbo, kaip ir su kiekviena priklausomybe: pirmiausia pripažinti ligą, o tada išgyti pačiam ir tuomet padėti kitiems ištrūkti iš algoritmų įtakos bei grąžinti juos prie tikro bendravimo skaitmeninėmis priemonėmis.
Mažiau patogumo – daugiau privatumo (ir ramybės)
Fedivisata nėra tokia blizganti kaip komerciniai socialiniai tinklai, bet ji veikia kitaip. Čia nėra vieno stebuklingo algoritmo, kuris už tave nuspręstų, ką tau šiandien „reikia“ pamatyti. Be to, čia nėra vartotojo profiliavimo ar duomenų rinkimo, skirto tikslinei reklamai pateikti.
Daugelis skundžiasi, kad tai „mažiau patogu“. Reikia rasti serverį, prie kurio prisijungti, ne viskas paduota lyg ant lėkštutės. Bet mažiau patogumo reiškia daugiau privatumo ir kontrolės. Fedivisatos filosofija paprasta: galite turėti vieną profilį viskam ir iš jo sekti skirtingose Fedivisatos sistemose esančius profilius. Arba, kas geriau, galite susikurti atskirus profilius pagal kontekstą, gyvenimo būdą, bendraminčius – ypač jei ketinate ne tik skaityti, bet ir kurti skaitmeninį turinį.
Įsivaizduokime sistemą, kurioje bendraujame nepersipindami atskiruose profiliuose (kiekvienas turintis savo prisijungimą):
- Asmeninis privatus: bendravimui su artimiausiais asmenimis.
- Asmeninis viešas: diskusijoms su žmonėmis, kurių gal net nepažįstate, ir kuriems nebūtina žinoti jūsų privačių nuostatų.
- Knygų klubo profilis: skirtas tik literatūrai, galbūt pagal mėgstamą žanrą.
- Bendruomenės profilis: skirtas vietos džiaugsmams ir problemoms spręsti.
- Darbinis profilis: skirtas verslo įmonės ar pareigybiniam bendravimui su klientais ar jų informavimui.
Taip atsiranda aiškios ribos – ką rašai ir ką matai. Fedivisatoje nėra algoritmų, kurie paslepia turinį, todėl FOMO (baimė kažką praleisti) dingsta, nes įrašai neprapuola. Sekėjai gali pamatyti visus įrašus, kuriuos seka. Jie guli chronologine tvarka. Gali pratęsti skaitymą nuo ten, kur baigei. Gali skirti skirtingą laiką skirtingiems pomėgiams, nebijodamas, kad darbo reikalai užgoš laisvalaikį.
Fedivisata suteikia laisvę ir ramybę
Tačiau pirmiausia turime suprasti, kas yra laisvė ir kas yra ramybė šiame kontekste.
Daugiau laisvės – tai ne begalinė laisvė be atsakomybės. Tai laisvė pačiam nuspręsti, ką nori rašyti ir skaityti, ir atsakyti už savo sprendimą. Jei rašymas agresyvus, tokį profilį skaitytojai, kuriems toks tonas nepatinka, ramiai užblokuos, tačiau jūs galite rasti ir bendraminčių. Kiekvienam savo ratas.
Ramybė – tai nerimo nebuvimas, nes žinai, ką kontroliuoji.
Kai žinai, kad tavo srautas priklauso tau, o ne algoritmui, ateina ramybė.
Pabaigai
Tikiu, kad su laiku noras žiūrėti algoritmų suvirškintą turinį mažės. Nes tikras bendravimas, net jei jis reikalauja šiek tiek daugiau pastangų, visada yra vertingesnis už triukšmą.
Todėl noriu paprašyti: grįžkime prie bendravimo.
